Mama, nešuosi aš pasakas tavo Ir lopšines, dainas slepiu širdyje. Aš bučiuoju kiekvieną raukšlelę. Rūpesčių antspaudas tavo veide. Juk tai tavo bemiegės naktelės, Kai ant rankų pavargus supai. Juk tai mano vargai, Tapę tavo vargeliais. Mažosios sėkmės, Tavaisiais džiaugsmais.
Atleisk man mama, Kad per greit užaugau, Kad vis rečiau beužsuku namo, Ateiki mama į vaikystės lauką Iš ten ir aš į svajones bridau. Ir kaspiną įrisk į plaukus, Kad dovanu nupirkčiau tau. Ateiki mama, kai išskridę gulbės Mums plunksnas atminčiai numes. Ir mes lyg paukščiai grįšime apstulbę Vos atpažinę byrančias vyšnias. Ateiki mama, kai kiti nelaukia, Nes užaugę mes tavi vaikai. Kodėl sugrįžus į vaikystės lauką Ir vėlei mama, slapčiomis verkei.
Kai apgaubia pečius juoda naktis, užmerkiu aš nuo ašarų drėgnas akis. Nors greitai jau būsime kartu šalia, užmiegu aš širdy laikydama tave.. Mama, naktimis kviečiu tave.. Man baisu be tavęs dabar ir čia. Lietus ir sapnas neramus pažadina nakčia mane, o aš - viena viena viena ir niekas nepriglaus šalia.. Apkabinu pagalvę šaltą, jai atiduodu visą savo baimę, mėnulis taria man labanakt, jis šitoks liūdnas ir mažytis šiąnakt.. Šimtai žvaigždučių ten aukštai, ar tu matai, ar tu žinai, kuri žvaigždutė - tu, kuri žvaigždutė - aš? Mamyte mano, ar jauti mane nakčia, kai susitinkame sapne, kai noriu aš tave išgirst, bet susikaupt neleis mintis, kad ryte tavęs nėra ir saulė nešviečia tada. Man vis šalčiau į rankeles, noriu priglusti prie tavęs.. Ir pasigirsta durų skambesys, klausiu, kas ten beldžias į duris. Tai tu, mamyte mano.. Apkabinu tave stipriai ir klajoju su tavim sapnais..
Ačiū Tau Mama už Meilę ir naktis bemieges, Už svelnumą rankų, virpesį širdies, Visada man būsi kaip gražiausias žiedas, Gėrio ir kantrybės, Džiaugsmo ir vilties..
Dėkoju Tau Mama, Kad Tu išmokei Mylėti namus, Gerbti žmones, Ačiū Tau už tai, kad Tu visada pajunti, kai mums sunku, Pirmoji skubi padėti, ir gražini norą ir jėgas gyventi..
Mamyte ar tu žinai kaip man širdį skauda, kad esu taip toli nuo tavęs. Esu viena ir atrodo nereikalinga, palikai mane vieną ir niekada nesugrįšti pas mane, bet žinok, kad esi man brangiausia visame pasaulyje ir myliu tave iš visos širdies. Dėkoju, kad padėjai man ir užauginai mane myliu..
Mamytei žibuoklių priskinsiu, Parbėgsiu namo takeliu Ir garsiai garsiai ištarsiu, Kad aš ją begalo myliu..
Žydi rožės, Žydi tulpės, Noris būt šalia tavęs, Sveikinsiu tave mamyte, Su pavasario diena!
Mama, mano mama, aš tave myliu, Tau vėjelis šlama tarp margų gėlių. Tau karšta saulytė duoda spindulių, Dar karščiau mamyte, aš tave myliu!
Mama gražiausias žodis žemėj, į jį sutelpa visi kiti. Ji lyg angelas, lyg fėja. Nors jos nėr dabar arti.. Jai dėkoju už gyvybę ir, kad vaikštai šia Žeme. Jai norėčiau nuskint saulę ir surink visas žvaigždes. Bet, deja, aš negaliu, nors labai aš ją myliu..
Meilė mamai pats tyriausias jausmas todėl ir myliu.. Mama toks galingas žodis suteikiantis gyvenimą.. Gyvenimas nueitas tavo kelias, iš kurio negrįžtamai mes pasitrauksim.. Bet prieš pasitraukdami mes pamąstykim ar viską padarėme gerai, gal laiko dar yra klaidoms toms ištaisyti, o gal jas ištaisys kiti? Tad gal gyvenkime taip, kad nereikėtų nieko taisyti nei tau, nei kitiems..
Išmokei tu mane dėlioti šventą kryžių Ir palydėjai iš margų lankų. Dabar, kai spusteli čia juodos valandos sugrįžę, O, mama! Be Tavęs sunku, sunku.
Mama, miela Mama, Tu kaip rasos lašelis. Spindintis saulės spinduliuose. Mama, miela Mama, Tu kaip tyras vanduo. Kuris teka gražiausia mano gyvenimo upe.
Mama, miela Mama, Tu mane atvedei į šį patį gražiausią kelią, Kuriuo aš einu. Tu mane supratai kai man buvo labai sunku, Dėkoju tau už tai. Ačiū Ačiū Ačiū!
Mama, miela Mama, Tu mane atvedei į gražiausią vietą, Kurią aš prisiminsiu visą savo laiką! Mama, miela Mama, Tu mane visada mylėjai ir mylėsi! Ačiū tau labai!
Mama, geriausias žmogus pasauly, Mama, tai meilė stipri. Mama, tai švelniausias žodelis, Kurį aš ištarti galiu.
Tėti mano tėti,- aš Tave myliu, Tau aš noriu duoti daug gražių gėlių Noriu pasakyti, kad tave myliu Ir tau dovanoti tortą ir ledų..
Mama ar tu man davei gyvybę? Mama ar išmokei mane pirmo žodžio? Mama ar tu davei man savo meilę, šilumą ir begailį džiaugsmą..
Mama, Linkiu, kad džiaugsmas vis lydėtų, kad skrietų dienos lyg daina, vargai ir rūpesčiai neliestų, širdis būtu laimės kupina.
Duok man, mama, savo ašarėlę. Pasodinsiu ją po langeliu.
Pasodinsiu, užauginsiu gėlę Skaistesniu už saulę žiedeliu
Supsis žiede jos mažutis vaikas, Užliūliuotas motinos dainų..
Paklaidžioję likimo vingiais, Pažinę laisvę ir vargus, Sušilti visada sugrįžtam Į mylimus tėvų namus.
Prie mielo židinio susėdę, Vėl pasijusime maži, O visos negandos ir bėdos Išeis kažkur toli toli..
Miela Mamyte, patikėk, neturime nieko brangesnio už tave. Tegul prabėgusių metų našta neišsekina tavo gerosios širdies, neužgesina akių šviesos, tegul niekada nepavargsta tavo darbščiosios rankos, rūpesčių kasdienybėje nenuvysta šypsena ant tavo lūpų, o gyvenimo kelias tegu būna ilgas ir šviesus.
Švieti mums kaip saulė ir mokai kitus Pilkoj kasdienybėj atrasti džiaugsmus. Už Tavo gerumą mes prašom lemties Vaivorykščių tiltą į laimę nutiest.
Branda ir išmintis Tau šviesų kelią kloja, Už nemigo naktis Vaikai karštai dėkoja. O penkiasdešimt metų Jaunystei ne riba. Ir aidi senos dainos Nauja, skambia gaida.. Tegul auksinio jubiliejaus rytą Lyg saulė naujos viltys sužydės, O mūsų žodžiai dar neišsakyti Lai Tavo sielą šiluma užlies.
Tava širdis mums reikalinga, Mama, Ir ašara, ir lūpų šypsena. Vaikystės žiedus garbanos šios mena, Nors, Mama, tu kaip obelis balta.
Tu pirmoji pasveikinai mus su tekančia saule, Tu pirmoji pabučiavai mūsų akis, lūpas. Tu palinkėjai gyventi laimingai. Mama, Tu - mūsų šviesos spindulys. Tavo laimė - mes, Tavo vaikai. Tegul Tavo akys mato tik šviesą, Tegul širdis sutalpina pavasarius ir vasaras, Tegul niekada nepavargsta rankos, Išmokiusios mus sėti ir auginti, Glostyti ir pakelti. Linkime gyventi Tau tiek ilgai, Kad Tavo amžiaus pavydėtų net medžiai.
Tamsią vėjuotą naktį man vėl neramu, Aš prisimenu savo mamytę, Ir tyliai nuotrauką prie širdies glaudžiu.
Prisimenu savo vaikystę, Lopšinę kurią dainavai, Aš sugrįšiu pas tave mamyte būtinai, būtinai.
Įėjusi į savo trobelę, Pajusiu gaivų kvapą gimtųjų kraštų, Apkabinsiu tave miela mama, Aš dažnai tavęs pasilgstu.
Aš sugrįšiu. Sulauk manęs mama.
Būkit jūra gerumo, švelnumo ir meilės, Kur galėtų plukdyti mažylis laivus. Jūsų pasakų skliautais vaikystę nuvedęs Jis užaugtų protingu, laimingu žmogum.
Būkit jūra bekraštė, išliejusi meilė, Kur galetų braidyti mažylis dažnai. Ir išgirskit, jam krykštaujant, vaikišką laimę - Būkit savo mažyliui artimiausi draugai.
Mam
mano įkvėpimo šaltini, mano angele sarge, globoje sapnų. Tik tau patikiu rūpesčių srautą, tik tau savo džiaugsmo šypsenas dalinu. Kaip gera parnešt tau pirmą žibuoklę ar pasidalinti abiejų mėgstamais ledais su karamele, riešutais ir šokoladu. Mūsų vakarinis arbatos gėrimas ir pokalbiai iki pat sutemų įkvepia mane gyventi, tikėti tuo ką darau, puoselėti svajones. Suteikia sparnus gyvenimo skrydžiui.
Gyvenime - Mama vienintelė Gėlė gražiausia.. Vienintelis žiedelis, Išsiskleidžiantis nakčia.. Žydintis ir niekad nenuvystantis..
Prabėgo metai tarsi rūkas kloniais, Tarsi daina vakarė sutemų. Nuskriejo jie tarytum pienės pūkas, Pribarstė plaukus žiedlapių baltų. Jų buvo ir prasmingų, ir laimingų, Jų buvo tarsi akmenys sunkių. Užtad šiandieną iš širdies Jums linkim Daug daug laimingų metų ir ilgų.
Mes užaugom, iš namų išėjom, Rodos, tik ilsėkis, būk rami. O juk rūpesčių nesumažėjo Nuo tada, kai buvome lopšy. Pakely gimtinės medžiai šlama Ir svaigina žiemos vėsa. Tu labai mums reikalinga, Mama, Laukianti, atleidžianti, gera.
Jei pasaulyje Jūsų nebūtų, Gerumas ir meilė netektų vardų. Nešildytų saulė, šaltiniai išdžiūtų Ir žemė visa apsitrauktų ledu.
Mama, mano mama, aš tave myliu, Tau vėjelis šlama, tarp margų gėlių, Tu šviesi kaip saulė, kaip rytų aušra, už Tave pasauly geresnės nėra!!
Tau, Mama - mieloji, vienintelė, gražiausioji ir brangiausioji - pavasario gėlės. Tau - vėjo šiurenimas ir švelniausi žodžiai. Ačiū, kad myli - gerą ir blogą, švelnų ir piktą - vaiką, Kad aklinoj tamsoj randi paguodos ir atjautos gėlelę. Ačiū,kad esi.
Mama tu gera.. Mama tu švelni.. Mama tu esi, puiki ir nuostabi..
Mes visuomet vaikai prie tavo kojų, MAMA, Po tavo glostančia ranka mes vėl maži, Delne Tu mus keliais ir klystkeliais neši, Vedies atgal į erdvų, skambantį vaikystės namą. Mes visuomet vaikai prie tavo kelių, MAMA, Ir kaip vaikai, mes žadam būt geri, O Tu žiūri, Tu taip šiltai žiūri, Kaip mes apleidžiame vaikystės erdvų namą.
Spausk ČIA
Švelnumas delno, likusio ant mano skruosto.. Sūrumas ašaros akių giliajam žydrume.. Tu ateini iš ilgesio platybių krašto, Apkloji liūdinti sušildančia skraiste Ir norisi, kad jie - nebylus žodžiai, Tūnoje mano viduje, pasiekt pasaulyje Jautriausią širdį ir, kad išgirstum - Aš myliu Tave.
Šią džiugią dieną pas Tave skubu Su žodžiais ilgesio ir meilės pagimdytais, Man niekas kitas šiandien nesvarbu, išskyrus laimę Tavo akyse Mamyte.
Žmogaus gyvenimas - Tai siekiai, išsipildymai, troškimai.. Bet du gyvenimus gyvena moteris,- Jos rūpesčių, sunkumų nieks nežino. Ji bėga, lekia - taip ir liks. Per amžius buvo taip, kad be jos rankų Nevalgė duonos nė viena šeima. Tegul vien laimė jus aplanko, - Būkit laiminga ir sveika.
Mano mažytės dienos saulė anksti myluotos tarsi laukų purienos ryto rasa paklotos dar visiškai neilgas mano pačios takelis aš lyg lakštutė pilkas mažas mamos paukštelis..
Žinau, brangioji mama Tik prie tavo šono Jaučiu gyvenimą gerą ir pilną džiaugsmo
Vaikai išaugo. Tu dabar liūdi, Kaip visos motinos, kad liūdi. Vaikai, vaikai ... Jie nori būti dideli Ir džiaugtis nori jie vieni, Ir dirbt vieni, Ir verkti. Tu nesisielok Ir neklausinek ... Ateis dar jie, Tavi vaikai, Kai ras ko gero Tikro ir brangaus, Su tavimi džiaugsmu pasidalint, Ateis paverkti Prie tavo krūtines Net jeigu mirti teks anksciau Negu tavi vaikai Vėl taps vaikais, Rami užmerk akis. Ko tau jie nesuspėjo pasakyt - Jie žemei pasakys Ir tu vis vien girdėsi.
Už viską Tau dėkojam, Mama, Tu mūsų laimę, džiaugsmas ir viltis. Kai tu drauge, mums visad būna gera, Ir niekad nebaisi jokia lemtis. Prisimenam, kaip tavo rankos švelnios Galvelė glostė, gynė nuo skriaudų, Kaip duona liepsnojantis Tavasis delnas Mums šluostė ašaras nuo užverktų akių.
Tu vėl liūdna, brangioji Mama, širdy Tau vėlei neramu. Galbut ir vėl Tau širdį skauda Dėl savo augančių vaikų. Neverk suprantame jau, Mama, Ka reiškia žodis "nedaryk" Ir kartais, kaip sunku bebūtų, Tu skausmo ašarą nuryk. Dėkojam Tau, brangioji Mama, Už tai, kad Tu buvai griežta, Kad viską mums seniai atleidai Ir dar už tai, kad Tu - Mama.
Tik pažvelki, Mama, mes seniai užaugom Ir išskridom paukščiais iš Tavų namų. Tiktai Tu, mieloji, gimtą lizdą saugai, Kad sugrižt galėtum, kai mums neramu. Tau atrodo vakar dar maži bėgiojom, Tu glaudei kiekvieną prie savo širdies. šiandien Tau gėliu mes puokštę dovanojam Ir ilgiausiu metų norim palinket. Tu tik viena mieloji Per naktį vis nemiegojai Ir laukei kad užaugsiu Tau pasidžiaugt ... O metai vis skubėjo, Visi vaikai išejo Tau liko tik vienatvė Ir ilgesys.
Tau norėčiau, Mama aš atverti širdį Ir gražiausiais žodžiais viską išsakyti Kai sunku šioj žemėj vienišai klajot Ir toliausiai būti nuo tavęs mamyt.
Tau mamyte, dėkoju už viską: Už gerumą, už ta rūpestėlį. Na tai kas, kad plaukuos šerkšnas tviska, Tiktai šalna širdies nesugėlė. Kaip gerai, kad esi tu pasauly, Kad galiu prie Taves prisiglausti, Tu ? vienintelė moki suprasti, Tu ? vienintelė moki atjausti.
Prigeso žydros akys. Pasenai. Sunku gyvent ir but vienai. Sunku prie karvės ir daržuos Skarelė apsirišk ir atvažiuok . Mums reikia tavo rankų ir širdies, - pušynai neilgai liūdės. O jei palikti bus sunku, Tai atsivežk miškus, laukus, Dangaus reželį virš trobos, Ryšelį tarmiškos kalbos ..
Praeina metai, kaip šešeliai nykus, Praeina metai, kaip šviesi žvaigždė, Tik Tu, tik Tu, su baime juos sutikus, Tik Tu lieki, silpna žmogaus širdie ... žmogaus širdie, ant amžinojo kelio, Kiek daug, kiek daug tu garbini stabų ! Drebi pabūgusi trapaus rudens lapelio, O nebijai nei vėtrų, nei žaibų. Į vetrą puoli, kaip balta plaštakė Pats žaibus sukeli, pats jų tvane plakies, Kol nesudegs gyvenimas, kaip vaško žvakė Kol amžių ryto saulė patekės.
Pažvelk, mamyt, pro langa - Tyliai žvaigždės krenta, Ir tylumoj - ant gatvių, ant stogų Vėjelis švelniai glosto Tavo plaukus Te širdyje Tau būna lengva Ir skaidru.
Nuo žemės delno kyla žalias daigas, Viršum galvos ? padangių žydruma. Aš bėgau prie Tavęs, kaip mažas vaikas, Tave ir saulę šaukdamas "Mama". Tu man sakau, tu man kartoji, mama: Yra keliai, keleliai ir takai, Kuriais į širdį, kaip į bendrą namą, Ateina žmones - dideli vaikai.
Numegzk man Margą pirštinėlę, Apskleisk gėlėtą skarelę... Dar daugel metų, Sengalvėle, žydėki mums obelėle !
Nejaugi tau septyniasdešimt, mama, Nejaugi tiek jau nuvedė takai ? Kiek kartu aušros aušo, naktys temo Nejaugi tavo jau žili plaukai.
Mes laimės palinkėsim, kažin kur bebūtum, Kantrybės, nuolankumo, meilės amžinos... Nei liutys rudeninės, nei šiaurės vėjo gūsiai, Tavo namų šilumos neblaško niekados.
Mes visuomet vaikai prie tavo kojų, MAMA, Po tavo glostancia ranka mes vėl maži, Delne Tu mus kelius ir klystkelius neši, Vedies atgal į erdvų, skambantį vaikystės namą. Mes visuomet vaikai prie tavo kelių, MAMA, Ir kaip vaikai, mes žadam būt geri, O Tu žiuri, Tu taip šiltai žiuri, Kaip mes apleidžiame vaikystės erdvų namą.
Mamyte, mama, langus drobule balta uždenkit, Lai šoks naktis už lango šokį trankų. Ir leiskit prieš Jus mums nusilenkti, Ir išbučiuot kiekvieną raukšlę ranku.
Kai apsiniaukia saulės spindulys, Kada laukai ir pievos ištuštėja, Matai, kaip grimzta metai vis gilyn Ir pajunti, kad puse kelio jau praėjo. Dar kiek jėgos, kurybinės minties Ir dienos, metai lekia greitai. Mes linkim iš visos širdies Su ugnele širdy toliau gyventi. Nesakome, kad laimė lietus per kraštus, Bet linkime - tebus jos tiek, kiek reikia. Sveikatos, džiaugsmo ir sėkmės ? turbūt, Tai viskas, ko labiausiai žmogui reikia.
Geroji mama, mes užaugom. Kiekvienas jau savam kely. šarma paglostė tavo plaukus, Bet dar ruduo toli. Tik tu mokėjai mus užjausti. Dažnai pavargus nuo darbu. Dar kartą leiski prisiglausti Prie tavo ranku nuostabių. Ir šiandien tariam mes visi - Brangiausia žemėj Tu esi.
a - mano įkvėpimo šaltini, mano angele sarge, globoje sapnų. Tik tau patikiu rūpesčių srautą, tik tau savo džiaugsmo šypsenas dalinu. Kaip gera parnešt tau pirmą žibuoklę ar pasidalinti abiejų mėgstamais ledais su karamele, riešutais ir šokoladu. Mūsų vakarinis arbatos gėrimas ir pokalbiai iki pat sutemų įkvepia mane gyventi, tikėti tuo ką darau, puoselėti svajones. Suteikia sparnus gyvenimo skrydžiui.
Gyvenime - Mama vienintelė Gėlė gražiausia.. Vienintelis žiedelis, Išsiskleidžiantis nakčia.. Žydintis ir niekad nenuvystantis..
Prabėgo metai tarsi rūkas kloniais, Tarsi daina vakarė sutemų. Nuskriejo jie tarytum pienės pūkas, Pribarstė plaukus žiedlapių baltų. Jų buvo ir prasmingų, ir laimingų, Jų buvo tarsi akmenys sunkių. Užtad šiandieną iš širdies Jums linkim Daug daug laimingų metų ir ilgų.
Mes užaugom, iš namų išėjom, Rodos, tik ilsėkis, būk rami. O juk rūpesčių nesumažėjo Nuo tada, kai buvome lopšy. Pakely gimtinės medžiai šlama Ir svaigina žiemos vėsa. Tu labai mums reikalinga, Mama, Laukianti, atleidžianti, gera.
Jei pasaulyje Jūsų nebūtų, Gerumas ir meilė netektų vardų. Nešildytų saulė, šaltiniai išdžiūtų Ir žemė visa apsitrauktų ledu.
Mama, mano mama, aš tave myliu, Tau vėjelis šlama, tarp margų gėlių, Tu šviesi kaip saulė, kaip rytų aušra, už Tave pasauly geresnės nėra!!
Tau, Mama - mieloji, vienintelė, gražiausioji ir brangiausioji - pavasario gėlės. Tau - vėjo šiurenimas ir švelniausi žodžiai. Ačiū, kad myli - gerą ir blogą, švelnų ir piktą - vaiką, Kad aklinoj tamsoj randi paguodos ir atjautos gėlelę. Ačiū,kad esi.
Mama tu gera.. Mama tu švelni.. Mama tu esi, puiki ir nuostabi..
Mes visuomet vaikai prie tavo kojų, MAMA, Po tavo glostančia ranka mes vėl maži, Delne Tu mus keliais ir klystkeliais neši, Vedies atgal į erdvų, skambantį vaikystės namą. Mes visuomet vaikai prie tavo kelių, MAMA, Ir kaip vaikai, mes žadam būt geri, O Tu žiūri, Tu taip šiltai žiūri, Kaip mes apleidžiame vaikystės erdvų namą.
Spauk ČIA
Švelnumas delno, likusio ant mano skruosto.. Sūrumas ašaros akių giliajam žydrume.. Tu ateini iš ilgesio platybių krašto, Apkloji liūdinti sušildančia skraiste Ir norisi, kad jie - nebylus žodžiai, Tūnoje mano viduje, pasiekt pasaulyje Jautriausią širdį ir, kad išgirstum - Aš myliu Tave.
Šią džiugią dieną pas Tave skubu Su žodžiais ilgesio ir meilės pagimdytais, Man niekas kitas šiandien nesvarbu, išskyrus laimę Tavo akyse Mamyte.
Žmogaus gyvenimas - Tai siekiai, išsipildymai, troškimai.. Bet du gyvenimus gyvena moteris,- Jos rūpesčių, sunkumų nieks nežino. Ji bėga, lekia - taip ir liks. Per amžius buvo taip, kad be jos rankų Nevalgė duonos nė viena šeima. Tegul vien laimė jus aplanko, - Būkit laiminga ir sveika.
Mano mažytės dienos saulė anksti myluotos tarsi laukų purienos ryto rasa paklotos dar visiškai neilgas mano pačios takelis aš lyg lakštutė pilkas mažas mamos paukštelis..
Žinau, brangioji mama Tik prie tavo šono Jaučiu gyvenimą gerą ir pilną džiaugsmo
Vaikai išaugo. Tu dabar liūdi, Kaip visos motinos, kad liūdi. Vaikai, vaikai ... Jie nori būti dideli Ir džiaugtis nori jie vieni, Ir dirbt vieni, Ir verkti. Tu nesisielok Ir neklausinek ... Ateis dar jie, Tavi vaikai, Kai ras ko gero Tikro ir brangaus, Su tavimi džiaugsmu pasidalint, Ateis paverkti Prie tavo krūtines Net jeigu mirti teks anksciau Negu tavi vaikai Vėl taps vaikais, Rami užmerk akis. Ko tau jie nesuspėjo pasakyt - Jie žemei pasakys Ir tu vis vien girdėsi.
Už viską Tau dėkojam, Mama, Tu mūsų laimę, džiaugsmas ir viltis. Kai tu drauge, mums visad būna gera, Ir niekad nebaisi jokia lemtis. Prisimenam, kaip tavo rankos švelnios Galvelė glostė, gynė nuo skriaudų, Kaip duona liepsnojantis Tavasis delnas Mums šluostė ašaras nuo užverktų akių.
Tu vėl liūdna, brangioji Mama, širdy Tau vėlei neramu. Galbut ir vėl Tau širdį skauda Dėl savo augančių vaikų. Neverk suprantame jau, Mama, Ka reiškia žodis "nedaryk" Ir kartais, kaip sunku bebūtų, Tu skausmo ašarą nuryk. Dėkojam Tau, brangioji Mama, Už tai, kad Tu buvai griežta, Kad viską mums seniai atleidai Ir dar už tai, kad Tu - Mama.
Tik pažvelki, Mama, mes seniai užaugom Ir išskridom paukščiais iš Tavų namų. Tiktai Tu, mieloji, gimtą lizdą saugai, Kad sugrižt galėtum, kai mums neramu. Tau atrodo vakar dar maži bėgiojom, Tu glaudei kiekvieną prie savo širdies. šiandien Tau gėliu mes puokštę dovanojam Ir ilgiausiu metų norim palinket. Tu tik viena mieloji Per naktį vis nemiegojai Ir laukei kad užaugsiu Tau pasidžiaugt ... O metai vis skubėjo, Visi vaikai išejo Tau liko tik vienatvė Ir ilgesys.
Tau norėčiau, Mama aš atverti širdį Ir gražiausiais žodžiais viską išsakyti Kai sunku šioj žemėj vienišai klajot Ir toliausiai būti nuo tavęs mamyt.
Tau mamyte, dėkoju už viską: Už gerumą, už ta rūpestėlį. Na tai kas, kad plaukuos šerkšnas tviska, Tiktai šalna širdies nesugėlė. Kaip gerai, kad esi tu pasauly, Kad galiu prie Taves prisiglausti, Tu ? vienintelė moki suprasti, Tu ? vienintelė moki atjausti.
Prigeso žydros akys. Pasenai. Sunku gyvent ir but vienai. Sunku prie karvės ir daržuos Skarelė apsirišk ir atvažiuok . Mums reikia tavo rankų ir širdies, - pušynai neilgai liūdės. O jei palikti bus sunku, Tai atsivežk miškus, laukus, Dangaus reželį virš trobos, Ryšelį tarmiškos kalbos ..
Praeina metai, kaip šešeliai nykus, Praeina metai, kaip šviesi žvaigždė, Tik Tu, tik Tu, su baime juos sutikus, Tik Tu lieki, silpna žmogaus širdie ... žmogaus širdie, ant amžinojo kelio, Kiek daug, kiek daug tu garbini stabų ! Drebi pabūgusi trapaus rudens lapelio, O nebijai nei vėtrų, nei žaibų. Į vetrą puoli, kaip balta plaštakė Pats žaibus sukeli, pats jų tvane plakies, Kol nesudegs gyvenimas, kaip vaško žvakė Kol amžių ryto saulė patekės.
Pažvelk, mamyt, pro langa - Tyliai žvaigždės krenta, Ir tylumoj - ant gatvių, ant stogų Vėjelis švelniai glosto Tavo plaukus Te širdyje Tau būna lengva Ir skaidru.
Nuo žemės delno kyla žalias daigas, Viršum galvos ? padangių žydruma. Aš bėgau prie Tavęs, kaip mažas vaikas, Tave ir saulę šaukdamas "Mama". Tu man sakau, tu man kartoji, mama: Yra keliai, keleliai ir takai, Kuriais į širdį, kaip į bendrą namą, Ateina žmones - dideli vaikai.
Numegzk man Margą pirštinėlę, Apskleisk gėlėtą skarelę... Dar daugel metų, Sengalvėle, žydėki mums obelėle !
Nejaugi tau septyniasdešimt, mama, Nejaugi tiek jau nuvedė takai ? Kiek kartu aušros aušo, naktys temo Nejaugi tavo jau žili plaukai.
Mes laimės palinkėsim, kažin kur bebūtum, Kantrybės, nuolankumo, meilės amžinos... Nei liutys rudeninės, nei šiaurės vėjo gūsiai, Tavo namų šilumos neblaško niekados.
Mes visuomet vaikai prie tavo kojų, MAMA, Po tavo glostancia ranka mes vėl maži, Delne Tu mus kelius ir klystkelius neši, Vedies atgal į erdvų, skambantį vaikystės namą. Mes visuomet vaikai prie tavo kelių, MAMA, Ir kaip vaikai, mes žadam būt geri, O Tu žiuri, Tu taip šiltai žiuri, Kaip mes apleidžiame vaikystės erdvų namą.
Mamyte, mama, langus drobule balta uždenkit, Lai šoks naktis už lango šokį trankų. Ir leiskit prieš Jus mums nusilenkti, Ir išbučiuot kiekvieną raukšlę ranku.
Kai apsiniaukia saulės spindulys, Kada laukai ir pievos ištuštėja, Matai, kaip grimzta metai vis gilyn Ir pajunti, kad puse kelio jau praėjo. Dar kiek jėgos, kurybinės minties Ir dienos, metai lekia greitai. Mes linkim iš visos širdies Su ugnele širdy toliau gyventi. Nesakome, kad laimė lietus per kraštus, Bet linkime - tebus jos tiek, kiek reikia. Sveikatos, džiaugsmo ir sėkmės ? turbūt, Tai viskas, ko labiausiai žmogui reikia.
Geroji mama, mes užaugom. Kiekvienas jau savam kely. šarma paglostė tavo plaukus, Bet dar ruduo toli. Tik tu mokėjai mus užjausti. Dažnai pavargus nuo darbu. Dar kartą leiski prisiglausti Prie tavo ranku nuostabių. Ir šiandien tariam mes visi - Brangiausia žemėj Tu esi.
Dėkui tau už nemigo naktis, Už mokymą pažint gyvenimą, Už meilės, džiaugsmo kupinas akis, Už viską tau dėkoju Mama.
Buvo džiaugsmo akimirkos, Buvo liūdesio valandos... Buvo pavasario audros, Buvo alsus vasaros nuovargis, Brangus rudens susimąstymais... Visko buvo šitam ilgam kely... O dabar prieita toji aukštuma, Nuo kurios malonu apžvelgti Savo nueitus darbus, nugalėtus sunkumus. Išaugo vaikai... všvelnios anukų rankutės gražina dosniai ir nesavanaudiškai dalinta namu šilumą, kurią nuolat saugojai ir globojai kaip didžiausią šventenybę. Tavo motiniška širdis ir auksinės rankos visą gyvenimą buvo dalinamos artimiesiems. Gal todėl ir tos raukšlės ir ta sidabrinė gija tik puošia ir taurina Tavo veida ir dabar kupina pasiaukojimo ir atsidavimo. Juk tos motiniškos šilumos jau laukis antroji karta - anukai. Nuoširdžiai sveikiname Tave labai gražaus ir prasmingo jubiliejaus proga. Ir linkim: buk stipri, buk kantri, nes taves laukia dar labai ilgas kelias. Gal ramesnis, patikimesnis, tačiau toks pat reiklus meilės, ištikimybės, pasiaukojimo, kantrybės saugojant šventąją namų ugni, dalinant išmintį ir gyvenimo patirtį.
Balti laivai. Laivai padange plaukia. Nugrimzdo saulę į žalias gelmes. Matai - grižau. Grižau ir atsiklaupęs Glaudžiu dulkėtą veidą prie Tavęs. Tai Tu ? Tai - Tu ... Jauna, liekna, kaip vakar. Perkūnui skaldant gintaro namus. Brangioji mano, Tu atleiski ? tąkart Tave paliko paklydėlis sūnus Nesistebėk - Jautrumo aš nerodžiau Skirties metu. Jaunystė ... Pagaliau štai susitikom. Paprastai, be žodžių. Nuo jų nei Tau, Nei man nebus lengviau. Tiktai nuo kvapo žiedlapių ir kraujo Jaučiu, kad svaigsta Deganti galva. širdis kaip kregždė Plazda, nerimauja Tai - Tu ... Pasėmęs dregną žemę saujon, Karštai tave bučiuoju, Lietuva.
Kai tylus medžiai tyliai ošia, Kai švelnios bangos paliečia tave, Kai jūros žvaigždės tavo galva puošia, Kai skamba seno žvėjo vieniša daina, Kai vėjas suvelia tau plaukus Ir suklykia žuvėdra skambančiu balsu, Tada sakyk gi, mama, užsimerkus: "Gyvenimas yra gražus!"
Prabėgs lyg vėjas moksleiviškos dienos, Išeisim palikę gimtuosius namus. Paliksim viską, kas buvo taip miela: Vaikystę, svajones ir klases draugus...
Mama, Rūpesčius ir skausmą Vaikiškas svajas jau pamirštų Ir kodėl man gimė šitoks jausmas? Vyras svetimas brangesnis negu tu... Mama, Kam nepasakei kadaise, Kai mane taip sunkiai auginai, Kad ateis žmogus ? visų brangiausias Tas, kuri aš pamilau karštai... Aš pas jį į vakarą vejuotą Nuplasnoju plaštake lengva Ak, kaip gera bėkt, Kad tu žinotum... Taip nebegau niekad, mama, pas tave...
Spausk ČIA
Be Tavęs nebūčiau gimęs, Jei ne tu ? nebūt manęs. Vien dėl to labai dėkingas, Tau esu, Mamyt, iš ties.
Tegul saulutės spindulėlių Tau niekad nepristinga. Te žemėj nepritrūks gėlių, Kad butum tu laiminga.
Kaip noretusi pasakyti tiek daug, bet širdis neišsirenka tinkamų žodžių. Kaip norėtųsi būti šalia ir tiesiog apkabint, bet atstumas skausmingai viską užgožia. Lieka mintys ir žodžiai, neištarti žodžiai, kuriu niekas ,išskyrus TAVE, nesupras... Viskas telpa TAVY, Tavo žodyje "MAMA".
Mamyte , tiek daug darbo nudirbai, Tavo rankos tokios dar švelnios. Mamyte,tai tavo rankos yra švelniausios, Skaisčiausios! Telinkime Mamos diena praleisti laimingai!
Ar glostai vaiko galvą Naktį ramia, Ar nuskriausta, ar džiugesio pilna. Man primeni vidurvasario žemę, Kuri brandi, jauna ir amžina.
Mieloji mama, tu buvai ir liksi Audringoj jūroj švyturiu mieliausiu. Kaskart sudrėkusiom akim vaikus sutiksi Ir apie jų klaidas, džiaugsmus kas kartą klausi. Sugrižti trokštame kur tu, Kur senas beržas, kur gimtinė, Ir prisiglaudus paklausyt, kaip šlama širdy tavojoj meilė begalinė.
Žydėkite kaip visos gėlės žydi, Ir būkite jauna jauna Atleiskite, kad laimės jums nepalinkėjau Gėlė laiminga būna visada Tegul visuomet šypsosi jums saulė Tegul visuomet neduoda jums liūdet Gimtadienio proga dovanoju laimės saują, Ir viso to ko MAMAI galima linkėt
Juk kūdikio verksmas gražiausia daina, Juk kūdikio džiaugsmas - mamos dovana ir nemigo naktys netenka reikšmės, Kai lūpos dukrytės tau "Mama" šnibždės!
šie žodžiai mano mama,tau brangioji, Aš juos skiriu šiandieną vien tik tau, Ir iš visos širdies už nerimą dėkoju Už nemigos naktis,už viską ką gavau!
Kiek daug jėgos, švelnumo ir gerumo sutelpa tavo širdy, Kiek daug geru darbų nudirbo tavo rankos, Kiek daug naktų skaičiavo tavo mintys ir dėjavo tik viena - tavo širdis. Tebūna tavo vardas, tavo darbas šventas, Tebūna tavo dienos ilgos ir džiaugsmingos, O laikas tekartoja:"Nepalužti,nepavargti ir gyventi, gyventi!"
Pasėdėk parymuok sidabruotą galvą parėmus, Tolsta, tolsta gražiausi gimtinės takai: Žinom, kad atiduotum savąją širdį, Kad laimingi tik būtų tavieji vaikai. O dienos liudnos ir laimingos, Ištirpsta džiaugsmo šurmuly. Te nieko šiandien tau nestinga, Aplinkui šypsos artimi...
O buvo saulės,vėjo - buvo visko, Svajonių laivas blaškės audrose. Ne kartą ašara žvaigžde sutvisko, Ne kartą džiaugsmas degė akyse. Praskriejo metai, kaip viesulu praėjo. O tu likai švelni, likai rami, Nes tu skausmus ir negandas mokėjai Paverst šypsniu, praskaidrint viltimi.
Tu tokia visur esanti, kad galėtum būti erdve. Tu tokia gyva, kad galėtum judėjimu būti. Tu tokia šviesi, kad galėtum būti saule. Tu tokia dosni, kad galėtum būti žeme. Tu tokia stipri, kad galėtum būti vyru. Tu tokia silpna, kad galėtum kūdikiu buti. O tu viskas drauge - nes tu mano mama!
Kas vakarą niūniuoja Liūdnąsias lopšines, Glėby tave supuoja, Kol dar esi maža
Basom kojelėm bėgai, Netyčia pargriuvai o kas tave paguodė Kai graudžiai tu verkei?
Mamos tik švelnios rankos Primins senas dienas, Mamos tik vienas žodis Vė taps šviesia žvaigžde.
