Čia mano forumas. Jūs galite kurti temas ir dalyvauti jų aptarime.
Sukurti temą | To list
Pasikalbėkime čia ir jūms tikrai palengvės.
Eina Vasara graži tarsi mama Su vaikais, su paukščiais žaisdama, Supasi ant laikrodžio rodyklių Saulės sūnūs — spinduliai — išdykę. Nemiegok ilgai — praeis pro šalį, Nepavysi, neberasi kelio... Tam kely su antpečiais geltonais Jau budės Rugsėjis kapitonas. Sie pora eilerasciu posmu tarytum kelrode zvaigzde i vasara... .
Kol nesutikau tavęs, aš niekad Šito dar patyrus nebuvau: Kad ateina meilė ir palieka Žemėj ir širdy šviesiau. Dideliam pasauly mažą kelią Aš radau, pakilus su diena, Ir ėjau... o vyšnių žiedlapiai nubalę Man ant veido snigo. Aš buvau viena - Paprasta ir nežymi niekuo, Savo paslapties ir galios nepažinus, Lyg tamsus ir snaudžiantis vanduo, Lyg prie lūpų niekad nepakeltas vynas - Ir nesitikėjau, kad dievai atves Mano mažą kelią lig tavęs.
Ašaros iš praeities Nuliūsk, pravirk, širdie gailinga, Dėl tuštumos, dėl netekties! Raudok, nes sopulių nestinga, Nei graudulių jautrios nakties… Mylėk, kalbėk lašais akyse, Paguodos neliestais, karčiais! Tokiais savy ilgai laikytais, Dabar versmingai tekančiais… O tu tenai, kai man krūtinėj Vėl aidas sklis iš praeities… Ar besuprasi, kaip sutrynei Meilumą vaikiškos širdies?
Šnabždėk šnabždėk man, rudenio lietau. Tu mylimasis mano ir vienintelis. Jau nuo kitų garsų aš apkurtau. Ir žodžių buvusių saldybė virto stinguliu. Šnabždėk šnabždėk man, liūdnas mano broli. Žiema man ne sesuo. Daugiau aš nieko neturiu. Tik Tu vienintelis atneši rausvą obuolį, kurį pasiūlysi dalintis su kitu. Šnabždėsi man, ilgai šnabždėsi, kad Tavo liūdesy beviltiškai aš skandinuosi. Sakysi man, kad pirmalaik sustojau, neieškau žavesio kituos laikuos. Bandysi man įrodyti, kad nevertas esi jaunystės mano ir slaptų minčių. Aš tik šipsosiuos. Atsikasiu obuolio. Ir į Tave prabilsiu rudenio lietaus balsu.
Moteris gyvenimą ir džiaugsmą lemia, Vyrą meilės potvynyje paskandinus. Moterį todėl turi mylėt kaip žemę - Žemėje gyvent ir žvelgti į žvaigždynus; Nes dėl žvilgsnio, besiskverbiančio į tolį, Dėl žvaigždžių, kurių kelius jisai ištyrė, Dėl sapnų, kurie nuo jos dienų nutolę, Moteris didžiuojasi ir myli vyrą. Jos gyvenimas yra sunkus ir kietas, Bet jinai išmoko jį lengvai panešti. Vien tik vyras nesuranda žemėj vietos: Ir, pagrimzdamas į nerimą bekraštį, Neretai praeina saulę ir žvaigždes, Tuštumon įsmeigdamas akis liūdnas.
Einu pasivaikščiot, kur žydi beržai Paukšteliai kur čiulba ir kurkia garniai Sustoju, as stabteliu, apsidairau Sustingstu is džiaugsmo kai ja pamatau Jos žibancios akys apžiūri mane O as sau apstulbęs, beeveik kaip sapne Jos šypsena kerinti, žvilgsnis saldus Atrodo kaip angelas ji nuostabus Priėjas jai tyliai į ausį sakau: Ateik pas mane tu mergele greičiau O ji susimėčiusi man teatsako: Eik šikt tu arklį, juk as gi ne kekšė Nuliūdęs aš sėdžiu, kalbu su medžiu Galvoju ir miegu, visai neramu Juk meilė gyvenimas, meilė namai Be jos mums visiems gali buti blogai
As noriu vel paliesti tavo ranka Istarti tyliai: Tu - nepaprasta Ir pamastyti tyliai apie daug ka Ir pasidziaugt svajone surasta. As noriu labas rytas pasakyti Kiekviena karta, vos tu prabundi Kasdiena tau zinute parasyti "Ar tu zinai, kokia tu man brangi?" Kiekviena vakara tau noriu palinketi Labos nakties ir daug saldziu sapnu. Ir noriu as be svarstymu tiketi Kad busiu tavo amzinu draugu...
Myliu pasauli,kuriuo tu gyveni Myliu pavasari,gels,ju ziedus- kaskart kai tyliai tyliai iseini Verkiu kampe as atsisedus.... Zinau nevertaverkt,juk tu sugrisi!!!! Svelniai paliesi mano plaukus Ir tyliai tyliai pasakysi: "Kentet neverta tiek manes islaukus..." Ir viena diena,kai manes nebus Tu prisiminsi ta nelemta nakti Ir kai nueisiu i manus kapus, Tavo sirdis nustos jau plakti....
Tu išėjai Ir palikai save tik popieriaus lape... Nepasakei Nors paskutinįsyk, kad myli tu mane... Nepalikai Tu nieko, kas galbūt primintų man tave, Tačiau žinai, Kad visada giliai žaizda liks širdyje. Gal likimas lėmė išsiskirt, Nors iš pradžių leido mums pamilt... Bus skaudu žinot, kad tu toli, Ir galbūt kita su tavimi. Bet sunku mums būtų likt drauge Ir galvot, kad viskas dar taip pat... Juk jausmai išblėso viduje, Ir daugiau negrįš jie niekada. Nesupratai, Kiek skausmo tavo žodžiai atnešė tada, Tu pavirtai Žmogum, kurio nepažinojau niekada... Tu išėjai, Ir tai geriausia, kaip galėjai pasielgt, Nors dar slaptai Giliai širdy vyliaus, kad viskas bus gerai...
Vaje, kokie eilerasrukai
/ Forumas / Sudaužytos širdys / Kas spaudžia jūsų širdį?
